Raimondas Guobis. Requiem caraitei Marijai

Po stoties viršininko stalo stiklu, tarp daugybės įdomybių – ir 1899 metais gimusios caraitės Marijos portretas. Mano nuotrauka.

Spalio pabaigoje, pagal senąjį kalendorių, kurio laiku metų skaitlių jautė carinės Rusijos gyventojai, pačioje spalio pabaigoje, bene 25-ąją, proletarais besivadinantys, ne visai susivokiantys, ką daro, maištininkai galutinai užgrobė valdžią Petrapilyje ir pradėjo neregėto masto terorą bei žudynes. Raudonųjų aukomis tapo milijonai žmonių. Žiauriai pasibaigė caro Nikolajaus II šeimos, jų artimiausiųjų žmonių ir žaviosios caraitės Marijos istorija...

Caraitė Marija labai artima siaurajam geležinkeliui. Juk mūsų 750 mm pločio linija, sujungusi Švenčionėlius su Panevėžiu, buvo nutiesta įsimintinais 1899-aisiais. Tais metais Rusijos carui Nikolajui II buvo dvi džiugios naujienos – baigta tiesti svarbi mažojo geležinkelio linija ir gimė duktė Marija. Tais metais mūsų krašto gyventojui tapo įmanoma kelionė traukinuku į Petrapilį, imperijos gražiausią miestą, valdovų buveinę. Nukeliauti tenai ir net carą, jo šeimyną pamatyti...

Caro imperija Rusijoje žlugo, nes įsivėlė į pragaištingą karą. Nemokšiškumas ir prastas vadovavimas demoralizavo ir kariuomenę, ir visuomenę. Visi norėjo naujos valdžios, tvarkos, kuri sugebėtų sugrąžinti rimtį, pagarbų ir ramų gyvenimą. Daug kas pasitikėjo tikriausiais avantiūristais bolševikais, kurie iš tiesų šalį paskandino kraujyje. Jų teroro aukomis tapo milijonai nekaltų žmonių, taip vadinamų klasinių priešų. Nepakako juos apiplėšti, pažeminti, reikėjo ir žudyti, kad kiti mirtina baime bijotų.

Šimtmečių imperijos tradicija buvo sunaikinta. Amžinai? Mano nuotrauka.

Maištininkai, galutinai perėmę valdžią Petrapilyje, lygiai prieš šimtą metų, vėlyvą 1917-ųjų rudenį, pradėjo naują erą. Ėmė ant kaulų statyti utopinę valstybę – kančiomis, mirtimis paremtą proletarų, taip vadinamų paprastų žmonių, rojų, teisingą, lygų pasaulį. Nepavyko. Nes juk, kaip rašoma bolševikinę sistemą demaskuojančioje Džordžo Orvelo knygoje „Gyvulių ūkis“, atsirado tarp tų pačių lygių proletarų „lygesnių už kitus“.

Perversmų, sąskaitų suvedimo metais kenčia ne tik svarbiausias asmuo, bet ir visi jo artimieji. Įsiliepsnojus pilietiniam karui, baltųjų armijoms spaudžiant raudonuosius maištininkus, caras Nikolajus II su šeima buvo išgabentas į Jekaterinburgą, mietą netoli Uralo kalnų. Nužudyti jį ir visus artimuosius Uralo revoliucinis komitetas nusprendė 1918-ųjų vasarą. Liepos 17-ąją, naktį, apie pusę antros, pasmerktieji buvo sušaudyti.

Žuvo ir legendinė Marija, caraitė iš lemtingų 1899-ųjų.