Siauruko stotelė – tai vieta, kur susitinkant, besikalbant subėga, susidėlioja į netikėčiausias likimo mozaikas visas pasaulis. Kiekviena diena dovanoja kažką ypatingo – tik mokėk paklaust, suprast, pajust. Tas ilgaplaukis žmogus, vardu Algirdas, jo žodžiai, tariami lietuviškai, bet labai keistai, jo du vešliais kuodais berniukai, jų didis pasinėrimas, tyliai ir kantriai dėliojant ne taip jau lengvai sustumdomas muziejaus kioskelyje nupirktas dėliones. Lietuviška kilmė, meilės miškui pradas...

Gyveną jie pačiame tikriausiame pelkyne, kur bene keturi miškų apsupti, upių ir balų išvagoti raistai į vieną draustiniu paskelbtą, balotą 500 hektarų ploto masyvą, Soomaa rahvuspark draustiniu vadinamą, susilieja. Algirdas Martsoo, kurio pavardės antroji dalis estiškai reiškia pelkę, turi lietuviško kraujo, mat jo močiutė, kuri, sulaukusi 96-erių, dar tebegyvena, kilusi nuo Šilutės ir sovietų ištremta į Sibirą, gyvendama Sverdlovsko srities Jekaterinburgo mieste, ištekėjo už esto ir iš ten pargrįžo į vyro tėvynę Estiją.

Močiutė anūką savo pasakojimais auklėjo lietuviška dvasia, neblogai išmokė ir savosios kalbos. Algirdas, taip garsaus kunigaikščio vardu pavadintas, lietuviškos dvasios paliestas, savo didžia kilme ir džiaugėsi, ir didžiavosi. Jam tokia artima buvo miško dvasia. Baigęs miškininkystės studijas Tartu universitete, šiek tiek dirbo girininku, o dabar jau keliolika metų su vienu bičiuliu verčiasi, nuomodamas kanojas keliautojams.

Turįs 40 kanojų, mat Estijoje visi plaukioja jomis, o ne baidarėmis, parai vieną išnuomojęs, paima apie 20 eurų. Žinoma, tenka upių keliautojus vežioti, tai turi ne tik lengvųjų automobilių, bet ir šiokį tokį autobusą. Kartais turistų būna net per daug, kartais visų net neaptarnauja, nes nori daugiau laiko sau, nori laiko šeimai, nori laiko gamtai – kad ir laiku prisirinkti į avietes panašių, labai vertingų, pačių geriausių uogų. Jam patinka, kaip tikram kaimiečiui, surinkti, tinkamai suvartoti obuolius, laiku nukasti bulves, nuimti iš laukų daržoves. Gyvulių nelaikąs, nors kadaise turėjęs ir karvę, ir kitokių gyvių...

Niekada negyvenęs ir mieste. Mėgaujasi kaimu, gamtos spalvomis, šalia gyvenančiais žvėrimis – jam gera gyventi, atsiliepiant į metų kaitą. Kai laikas – eiti uogauti ar grybauti, pasiruošti atsargų žiemai, kiek ramiau išgyventi šaltąjį laikotarpį, o pavasariop mėgautis vandens, kuris kartais iki 5 metrų pakyla apsemtomis pelkėmis ir šalia jų besidriekiančiais keliais, net sodybomis. To tvano vaizdinių daugybė žmonių suvažiuoja pažiūrėti.

Gyvenąs su žmona ir dviem žingeidžiais berniukais Jakobu ir Oskaru, su kuriais ir keliauja po Lietuvą, senovinėje, bet renovuotoje dviejų butų troboje. Kaimynas – gamtininkas, vilkų gyvenimo tyrinėtojas, kuris didžiam liūdesiui pasiliko vienas. Matyt, neišlaikiusi gyvenimo atokioje vietovėje sunkumų, bičiulį paliko žmona – išvažiavo pati ir vaikus išsivežė. Todėl Algirdo berniukams tarsi ir nėra su kuo pažaisti, pabūti, jiedu gyvena tokioje tikroje niekieno netrukdomoje brolijoje. Iki mokyklos 22 kilometrai, iki autobuso stotelės tik 7, bet dažnai tėvui tenka tas dvi dešimtis nuvažiuoti, nuvežant ar parsivežant savo atžalas. Kompiuteriu žaisti namie jiems neleidžiama – viso to džiaugsmo tenka tik po dvi valandas per savaitę. Užtat jie labai daug žaidžia įvairiausius žaidimus, montuoja „Lego“ konstrukcijas. Todėl ir anykštėniškas dėliones su traukinuku ar klėtele stumdyt jiems buvo lengvas uždavinys.

Algirdas šypsosi ir pasakoja, kad taip elgiasi, kol dar gali suvaldyti tą nenatūralią, bet ir kartu neišvengiamą elektroninio pasaulio invaziją į gyvenančiųjų pirmapradės gamtos prieglobstyje sąmonę.

Anykščiuose patikę. Berniukai po kelis kartus leidosi į pakalnę vasaros rogutėmis. Lajų takas – šiaip sau, o jo bokštas – visai neblogas. Nors bokštas prie Rubikių ežero žymiai geresnis. Gera kalbėtis lietuviškai, nors dažnai ir pritrūksta žodžių, net įstringa bekalbėdamas. Taip ir įsitikina – į Lietuvą reikės atvažiuoti dažniau.