Raimondas Guobis. Džekas Londonas buvo tikras traukinių pramuštgalvis...

Svėdasų bibliotekoje šimtąsias Džeko metines minėjome, garsiai skaitydami apsakymą „Sukurti laužą“.

Lapkričio 22-ąją sukako lygiai šimtas metų kaip Glen Ellene, Kalifornijoje, mirė nuostabių knygų, skatinusių jaunatviškiems nuotykiams, pasaulio bei teisingumo pažinimui, autorius Džekas Londonas (1876–1916). Beveik kiekvienas skaitymo magija užsikrėtęs berniukas, o kartais ir mergaitė skaitė jo pagaulius kūrinius. Kokia didybe, įtampomis supintas „Jūrų vilkas“, koks įstabus „Martinas Idenas“, kaip daug „Šiaurės apsakymuose“. Beje, rašytojo gyvenimas buvo susietas ir su geležinkeliais, jis buvo pats tikriausias geležinkelių pramuštgalvis...

Gimęs Kalifornijoje, augęs didžiosios pramoninės ir socialinės revoliucijos, svajonių ir ryžtingų žygių bei kelionių metais, būdamas vos keturiolikos, sėkmingai darbavosi konservų fabrike, gaudavo net 50 dolerių mėnesinę algą, bet pastebėjo, jog jį išnaudoja – verčia dirbti gerokai daugiau, nei privalu. Gilus socialinio teisingumo jausmas įsismelkė gal tada. Socialistinės pažiūros jam buvo artimiausios? Gal...

Džekas Londonas aistringai mėgo keliones jūromis bei vandenynais – ir dar traukiniais...

Jūros vilionės ir noras rizikuoti. Romantiškas piratų gyvenimas tiesiog įtraukia – tampa neteisėtu austrių žveju, pačiu geriausiu „austrių piratu“.

Juo žavisi bičiuliai, jį nori sučiupti ir giliai giliai pasodinti žūklės sargybiniai. Ne tik pavojingai gyvena, bet ir pamėgsta naktines iškylas, išgertuves.

Pabosta – pasisamdo paprastu jūreiviu ir pro „Aukso vartus“ išplaukia į plačiuosius vandenynus ruonių medžiotojų laivu.

Sugrįžęs kartu su daugybe „aukso karštligės“ genamų vyrų išvyksta į Klondaiką ieškoti brangiojo metalo, o iš tiesų – sužinoti ir užrašyti daugybės nuotykių, kurie vėliau suguls į šiaurės istorijas – daugybę apsakymų bei romanų.

Pirmąjį Džeko Londono kūrinį, apsakymą „Tūkstantis mirčių“, įsimintinais 1899 m. išspausdino žurnalas „Black Cat“.

Įdomu, kad lavinimosi – truputį net studijavo Universitete – ir gyvenimo duoną pelnant iš raštų keliu pasukusio jaunuolio gyvenimas virsta sėkmės istorija tuomet, kai vis labiau prarandant viltį, pirmąjį apsakymą „Tūkstantis mirčių“ išspausdino žurnalas „Black Cat“. Didžiulis 40 dolerių honoraras ir užsakymai naujiems kūriniams.

Tai įvyko tais įsimintinais 1899-aisiais metais. Tais pačiais, kai buvo nutiestas ir mūsų siaurasis geležinkelis, Švenčionėlių–Panevėžio linija. Įdomu, kad kažko ypatingo raštuose ir nesuradau, tačiau Irvino Stouno parašytoje rašytojo biografijoje „Raitas jūrininkas“ radau šį tą labai įdomaus.

Iš tiesų, būdamas aštuoniolikmetis jis buvo pats tikriausias geležinkelių išdykėlis, nesugaunamas keliautojas „zuikiu“, išmoningas slapukas bei sėkmingas šokinėtojas iš traukinio į traukinį.

„Labiausiai Džekas mėgdavo įspūdingas ir pavojingas varžybas su traukinio brigada: juk jis siekė įrodyti esąs didžiausias Kelio kilmingasis Valkata, Bastūnų Karalius. Kai naktį transkontinentinis ekspresas ruošdavosi išvykti iš depo, Džekas paprastai užbėgdavo į priekį ir, pirmam tenderiui pravažiuojant pro šalį, šokdavo į jį. Bet štai jį pastebi brigada. Traukinys sustabdomas. Džekas nušoka ir bėga į tamsą...

...Jis vargšas valkata, baisiai didžiuojasi, kad keturis kartus sustabdė transkontinentinį ekspresą su daugybe keleivių ir vagonus su vyriausybiniu paštu, ir dviem tūkstančiais arklio jėgų, įsirėžusių garvežyje. Žaidimas vyksta kiaurą naktį. Stengdamasis pasprukti nuo jį be atvangos persekiojančių konduktorių, Džekas užsiropščia ant stogo, stovi plačiai išsižergęs ant gretimų dviejų vagonų buferių, lenda po traukiniu ir važiuoja ant ašies. Jį vejasi mašinistas, traukinio palydovas, kūrikas ir abu konduktoriai...“