Didysis roko muzikos menininkas, gyvenimo mistikas bei filosofas Deividas Bouvis (1947–2016) mirė pernai. Mirė, kaip ir dera tikram ir iki pabaigos kalbančiam, kūrybingai ženklais bylojančiam, prieš pat išeidamas gerbėjams dovanojęs šūsnį puikių muzikinių klipų – naujausią ir paskutinį albumą. Juk tikriausi šiurpuliukai nugara keliauja, mintis mintį veja, kuomet klausaisi „Black star“ arba „Lozarus“. Smagumėlis, nes Deividas Bouvis buvo ir geležinkelių mistikas.

Jauni ir viltingi praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios metai. „Deimantiniai šunys“ kaukia, mėlyna ir žalia akis poroje žvelgia, stilingas Deividas įsikūnija, persikūnija į Zigį – Žvaigždžių Dulkę, Aladiną Išmintingąjį, Baltąjį Hercogą – ir pasaulį savo melodijomis ir savo filosofija pavergia. Britų žurnalas „Newsweek“ vadina jį geriausiu šalies muzikantu ir apibūdina: „Tai pagrindinis šių dienų pop chameleonas“. Profesionalus dailininkas, reklamos kūrėjas, po to mimas, pradedantiems muzikantams plokšteles įrašinėti padedantis bičiulis, pagaliau ir pats prabilęs muzikine saviraiškos kalba. Sceninis vardas D. Bouvis reiškia peilį, o juo pasivadinusio menininko pirmasis albumas „Deivido Bouvio pasaulis“ išleidžiamas 1967 m. Po dvejų metų su plokštele „Space Oddity“ muzikantas išpopuliarėja visame pasaulyje. Persikūnijimai, nusivylimas, tuštumo pajautos, koncertai, sąskaitoje spindintys milijonai, žemiškosios fantazijos ir kosmoso pasaulių vaizdiniai lydi kosminės sėkmės ženklu spindinčią karjerą.

Pats šlovės zenitas ir naujų potyrių, impulsų kūrybai paieškos. Nepamirštamųjų 1973-ųjų pavasarį, kuomet D. Bouvis koncertavo Japonijoje ir po koncerto Jokahamoje, vaikščiodamas uoste pastebėjo prisišvartavusį sovietų keleivinį laivą „Feliksas Dzeržinskis“. Gal tai, kad tas laivas vadinosi revoliucijos slaptosios policijos vadovo vardu, ar neseniai vykę Sovietų sąjungos ir JAV vadovų Leonido Brežnevo bei Džeraldo Fordo draugiški susitikimai pastūmėjo solistą kelionėn į Rusiją.

Nachodkos mieste, kur išlipo iš laivo, jam labai patiko, toks tautų katilas ir kažkokia neatpažįstama dvasia. Ten surengęs minikoncertą ir tik tuomet sėdęs į Transsibiro magistralės traukinį.

Ilga, daugiau nei savaitę užsitęsusi kelionė, besikeičiantys peizažai – kalnai, stepės, miškai, dykumos ir lygumos, daugybės tautų gyvenamos vietos, riba tarp Azijos ir Europos. Nuolat įlipantys ir išlipantys, stotyje sutinkami žmonės, didžiųjų stočių paveikslai ir dvasia. Traukinys dunda per Chabarovską, Čitą, Irkutską, Novosibirską, Omską, Tiumenę, Krasnojarską, Jekaterinburgą, Permę, Kirovą ir galiausiai, džiaugsmingai atsidusęs, savo dyzeliniais plaučiais sustoja Jaroslavlio stotyje Maskvoje.

Imperijos sostinės įdomybės, istorinė nuotrauka Raudonojoje aikštėje – elegantiška šypsena ir impozantiška velveto kepurė su snapeliu...