Birželio 14-ąją Gedulo ir Vilties diena paminėta mūsų geležinkelio stotyje. Kultūros centro režisieriaus Juliaus sumanymu buvo paruošta kompozicija, paremta rusų režisieriaus Sergejaus Dvorcevojaus filmo „Duonos diena“ motyvais.

Pradžioje prisiminta prasmė – okupacija, užkariautojų žiaurumai ir geriausių mūsų žmonių naikinimas. Kalbėjo Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąjungos Anykščių skyriaus pirmininkė Prima Petrylienė, apie savo gyvenimo odisėją, vargus bei džiaugsmus pasakojo Albertas Paškevičius. Giedojo tremtinių choras bei jaunesnės giesmininkės, o po to suvaidintas vaizdelis apie duoną.

Atstumiamas vagonas, jį stumia tremtiniai – liaudies teatro aktoriai, dar nepraradę drąsos, labai jau įžūliai daužantys sandėlio duris ir labai jau be jokio nuolankumo kalbantys su sandėlininku. Šis, iškišęs galvą ir patyręs, ko prašoma, vėl užtrenkė duris ir visai kalbėtis nepanoro.

Tačiau, beldimui netylant, norom nenorom duris atvėrė ir, pasitelkęs vieną vyrą, išnešė ant laiptų dėžes su duona. Išsitraukęs knygutę, jos kieti žali viršeliai bei įrašas, kad tai kažkokia instrukcija, surado ten įslėptą duonos laukiančių sąrašą ir ėmė teirautis pagal pavardes.

Išgirdęs, kad reikalaujama labai daug duonos, jis savo valia davinį sumažindavo vienu ar dviem kepaliukais, visai nesibodėdamas aprėkti ar visai ne švelniai pastumti moterį. „Dirbti reikia...“, „Jums tik duonos, o normos vos ne vos įvykdomos arba skola valstybei...“ Moterys rišasi į skaras, dedasi į maišelius taip brangią – kvapnią, matyt, iš importinių kviečių keptą duoną forminiais kepalėliais.

Sandėlininkas, netekęs kantrybės, suvokdamas, kad, tuštėjant sandėliui, jo įtaka silpnėja, nervingai užtrenkia duris. Tolesnis veiksmas – baltais drabužiais, nekaltybe pasirėdžiusios laisvės išniekinimas, juoda žemelė ant perono, į rytus išjudėjęs vagonas, ant bėgių klojami pievų žolynai, darželių žiedai, degamos žvakės...