Siaurukas. Jo dunksėjimai, dundėjimai ir jaukios pastogės, namų dvasia tuomet, kai esi kelyje, kai už lango siaučia audra, pliaupia lietus ir vaiduokliškai tamsu... Jaukumas ir kartu keliaujančiųjų bendrystė...

Ją, siaurojo 750 milimetrų pločio vėžės liniją, tiesė dar caro laikais. Pačioje amžių sandaroje, prieš 117 metų, tolimaisiais 1899-aisiais. Iš pradžių rodėsi baugus, laukinis, nepakenčiamas ir neprijaukinamas, kaip tas Mikaldos pranašysčių nelabasis, važiuojantis be žirgų – „šėtono pečius“. O buvo visai paprasta: pakuroje degančios malkos ar anglys kaitino, virino vandenį, kuris virtęs dauggaliu garu, suko cilindrus. Žmonės, veikiai supratę, kas čia per mechanizmas, palengva ėmė geležinkelio patogumais naudotis, o mažąjį traukinuką pamėgo ir pamilo.

Ėmė traukiniais keliauti, mat buvo ir greičiau, ir patogiau, negu pėsčiomis, dviračiu ar arklio traukiamu vežimu kratytis. Į artimiausią miestelį ar miestą, į atlaidus ar į svečius ar net iki pačių Švenčionėlių, kur, persėdus į plačiojo geležinkelio vagoną, patogiai pasiekdavo pasakų miestą Vilnių, su jo įdomybėmis, atgaivomis kūnui bei sielai – prie Aušros Vartų ar Kalvarijose.

Ypač patogi ir didinga kelionė būdavo 1940–1941 metais, kuomet teritorijos ir bėgiai taip susijungė, kad galėjai keliauti iš Švenčionėlių iki pat Panevėžio, o jau iš ten per Pušalotą bei Joniškėlį – į Šiaulius ar net Biržus. Tai būdavo superkelionė, didžioji ir moderni kelionė per Aukštaitiją. Ja taip džiaugėsi su smagia kompanija iš Šiaulių keliavęs Faustas Kirša. Jis tad pastebėjo, kad Siaurukas kaip tas aukštaitis sodietis į kalnelį iš lėto, atidžiai kopia, o žemyn leidžiasi linksmai, veik pasišokėdamas.

O mūsų Anykščių–Rubikių kalnuotąją atkarpą – „kasagorus“ išvydęs lietuvių fantastinės bei detektyvinės literatūros kūrėjas Justas Piliponis savo bestseleryje „Aplink Lietuvą per 80 dienų“ traukinio katastrofos scenoms pasirinko būtent šį ruožą, kuriame herojus gabenęs traukinukas nugarmėjo į Anykštos slėnį.

Sovietinė okupacija tamsiomis spalvomis nudažė ir Siauruko istoriją. Buvo 1941-ieji, birželio 13-oji, kuomet okupantai bei jų talkininkai sukimšo į gyvulinius vagonus apie 70 anykštėnų, kuriuos nugabeno iki Švenčionėlių, kur liūdnieji keleiviai buvo persodinti į plačiojo geležinkelio vagonus ir taip prasidėjo jų kelionė į Rusijos šiaurę sunkiam darbui, nelaisvei, badui ir net mirčiai.

Ypač daug judėti, keliauti žmonės ėmė pokaryje, o Siaurukas tuomet buvo bene vienintelė visuomeninė transporto priemonė, nes autobusai nekursavo, o automobilių buvo visai nedaug. Egzotiškiausios būdavo kelionės į Vilnių: nuo Panevėžio į Anykščius atbildėjęs traukinukas jau būdavo artipilnis, sunku būdavo į jį įlipti, sunku rasti nors menkiausią kampelį lagaminą priglausti bei prisėsti. Važiavo kareiviai, pabėgėliai, mieste besikuriantys sodiečiai, studentai, smulkūs prekeiviai – „spekuliantai“.

Apie patekimo į traukinuką ypatybes vaizdžiai papasakodavo iš Gečionių kilęs ir tuomet Vilniuje studijavęs būsimas istorikas, mokslų daktaras Domas Butėnas. Kažkokiu būdu jis buvo susipažinęs su paslaugia konduktore – palydove Vanda. Mergina atjautė studentą, padėdavo be eilės patekti į vagoną ir saugiai priglausdavo kaimiškų gėrybių kupiną lagaminą. Būdavo popietė, ir traukinukas kelioms valandoms, ypač žiemą, tapdavo jaukia, šilta pastoge, kol jau vėlų vakarą atidungsėdavo į Švenčionėlių stotį. Žiemą ir lauke, ir stotyje būdavo žvarbu, o tekdavo kelias valandas laukti traukinio į Vilnių. Šilčiausia vieta būdavo bufetas, bet norėdamas ilgėliau ten pasėdėti, turėdavai pirkti ten parduodamų gėrimų, kitaip triukšminga bufetininkė varydavo lauk.

Garvežys alsuodavo karštu garu, prakaituodavo aitriais tepalais, pūsdavo dūmus, švilpdavo ir kaukdavo, lėkdamas pavasario lygumomis, rudens kalneliais, ties posūkiais, pervažomis, stotyse. Kuomet Siauruko traukinukas būdavo pilnutėlis, juo galėdavo keliauti bene 500 keleivių, tiek, kiek gyvena nedideliame miestelyje žmonių, kurie pasinerdavo į kelionės romantiką, kiekvienam taip svarbaus kelionės tikslo link. Saulės nutviekstais ar sutemų apgaubtais laukais ritmingai dundėdavo, kartais didingą net 35 kilometrų per valandą greitį pasiekdamas, tas žiburiais ir gyvenimo paslaptimi spindintis „miestas“. Vagone keleivis pajusdavo jaukumą, pasitikėjimą – traukinys keliaudavo bet kokiu oru ir veik nevėluodamas. Buvo čia ir laisvės, juk galėjai eiti iš vagono į vagoną, galėjai susimąstęs pastovėti vagono prieangyje, pasirinkti patogesnę vietą, per langą žvelgti į aukštaitišką peizažą, ar skaityti knygą, ar tiesiog susimąstyti, klausantis, kaip Siaurukas stuksena prancūziško valso tempu.

Vėliau atsirado senuosius garvežius į istorinę epochą nustūmę modernesni, dyzeliniais tanko varikliais apsiginklavę, elektrinių generatorių gaminama energija maitinami šilumvežiai, kurie, deja, neatsilaikė prieš vis labiau mūsų pasaulį užvaldančius automobilius, jų individualią amerikonišką didybę. Siaurukas, tiek metų keleivius ir krovinius vežiojęs, nūnai pasiliko tik turistine įdomybe, Aukštaitijos kultūros flagmanu su vasariniais reisais į Rubikius ar Troškūnus ir spalvinga teminių kelionių gausa. Ir, rodosi, ta nors laikina, bet jauki, amžiaus dundesiais paženklinta pastogė gyvuos amžinai.