Latviai mūsų tikriausi broliai – vieninteliai šiame pasaulyje dar gyvenantys baltai, brangiausia ir artimiausia mums tauta. Jie kartais ir mūsų Siauruko muziejaus gelbėtojai. Juk būna dienų, kaip antai pirmasis spalio šeštadienis, kai lankytojai latviai gausa žymiai pranoko mažojo traukinuko istorija besidominčius lietuvius.

Su latviais visuomet nuostabu, nors kalbamės rusiškai, tačiau labai daug latviškų žodžių jau yra mano žinojime, ir aš juos kuo išmaningiau panaudoju. Meitenes, puikos, kudra, breiviba, veseliba...

Kalbamės apie jų epo didžiavyrį lokių plėšytoją Lačplesį, tą vietą, kurioje jis glaudžiasi, krėslą, kuriame miega. Žengiame ir į mūsų istoriją, juk karalius Mindaugas taip pat labai jungia mūsų tautas. Kraujo ryšiu – nei latviai, nei lietuviai neprieštarauja, kad lietuvio karaliaus Mindaugo žmona ir karalienė buvo latvė Marta. Tad ir karalystė mūsų bendra buvusi. Ir tai jau įamžinta paminklu Agluonoje, nedideliame, bet garsiame Dievo Motinos garbinimo tradicijomis Latgalos miestelyje anapus Daugpilio.

Bendra mūsų istorija ir šių amžių kelias, juk kartu stovėjome Baltijos kelyje, dar ir padainuojame: „Bunda jau Baltija, Lietuva, Latvija, Estija...“ Kartu kenčiame ekonominius vargus, netekome tautinių pinigų, nelabai džiaugiamės euru ir vieni pas kitus važiuojame ne tik pasižiūrėti, bet ir šio to nusipirkti.

Pokalbis apie zemesargus prie patrankos, palaiminimas himno žodžiais ir linksmas prašymas pasveikinti žymų mano bendravardį, kaip sako latviai, „vardabralį“ Raimondą Vejuonį.