Kartais taip gera būti, ar galų gale tapti mažiausiu iš mažiausiu. Gyventi vejamam ambicijų, įvertinimų, pagyrimo, apdovanojimų, garbės alkio, o paskui tas visas taip nereikalingas naštas nusimesti ir keliauti jau lengvai, tik pašaukimo gaivinamam.

Šiandien, birželio 1-ąją, sukanka 25-eri metai, kai darbuojuosi ypatingoje ir garbingoje vietoje – Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose. Išgyvenu tą sukaktį suvokdamas, kad tai ir yra mano kelias, mano pašaukimas, kuriame aš surandu laimę, išgyvenu virsmo akimirką, pamąstau ir galiu su didžia išsipildymo viltimi žengti pirmyn...

Ta proga visiems šiame kelyje sutiktiesiems, visiems šalia esantiems – kadaise, 2007 metų vasarą, jau prie geležinkelio, Siauruko muziejuje dirbant, parašytas eilėraštis.

Eilėraštis apie praėjusį laiką

Man greit keturiasdešimt.

Esu muziejaus gidas

naujajame filiale

visai ten vienas...

Man kartais niekas nesvarbu...

Pavasaris, vasara, ruduo...

Praeina, manęs neužkliudydami,

be dundesio į šimtamečius plieno bėgius.

Sustingęs garvežys – juodas, metalinis

tarsi į krantą išmestas laivas –

sapnuoja laimingą jaunystę...

Pasišiaušęs rūdimis jo kūnas

prisigėręs bildesių ir stuksenimų...

Vasaros popietę

ropščiuosi į tenderį,

glaudžiu nugarą prie jo karštai negriško juodo dugno,

patogiai ištiesiu kojas,

atsiverčiu knygą, storą ir

protingai skalsią

Jono Meko.

Išganinga, kad visi žemės gyvūnėliai

dirba Dievui,

tik vienas žmogus

dirba sau arba visai nedirba...

Skliaute purpteli paukštukas,

debesies putli krūtinė

maloniai pridengia saulę.

Gurkšt, gurkšt...

Saldus, lipnus, kartus,

stiprus biržiečių skystis

mano alpstančią esybę vilgo...

Ten, žemai, pasaulyje

girdžiu balsus?.. Žingsnius...

Plačiai atmerkiu akis,

kylu visu ūgiu ir ištariu:

„Aš Siauruko muziejėlio

labirinto gidas...“