Dar ne taip seniai jis, vos trečią dešimtį gyvenimo metų įpusėjęs Anatolijus Milkovas, buvo Japonijoje, net kelis mėnesius gyveno ten, gėrė tos šalies kultūros gėrybes ir lysvėse sodino, o vėliau ir ravėjo daržoves, taip pelnydamasis duonai. Bet jis – geležinkelių žmogus, net septynis vaikystės bei paauglystės metus laisvalaikiu tiesiog gyvenęs mažajame vaikų geležinkelyje Jaroslavlyje.

Puikiausias miestas, nūnai turtingas šiek tiek daugiau nei puse milijono gyventojų, keletu garsių teatrų ir ledo ritulio komanda „Lokomotiv“. Išaugo jis didžiosios Rusijos upės Volgos aukštupyje, kuris sumanių pirklių dėka pasipuošęs daugybe cerkvių, puikių namų, garsėjęs nuotaikingo gyvenimo prabanga. Volga juk keliavo prekės iš sostinės Sankt Peterburgo žemyn, į pietus, o Jaroslavlio pirkliai šioje prekyboje, šiame vandens kelyje, sumaniai pelnėsi. Įvarų gėrį plukdė baržomis, kurias tempdavo burliokai, jų kelionė aukštyn užsitęsdavo mėnesių mėnesius, po to atsirado garlaiviai...

Dar vėliau buvo revoliucija, sąmyšis didžiausias, tragedijos, sovietiniai laikai, po Antrojo pasaulinio karo statomas socializmas, kurio, matyt, nuostabiausias vaisius Jaroslavlyje buvo mažasis vaikų geležinkelis. Ten buvusi linija, kuria kasdien judėdavo traukinukai, o iš tenai nuoširdžiai besidarbuojančių tarnautojų jaunimas galėjo sužinoti visas geležinkelių paslaptis, baigti specialybės kursus ir gauti pažymėjimus. Dokumentus, kurie labai pagelbėdavo norintiems į stotį į geležinkelių transporto specialybes aukštosiose mokyklose.

Toks buvo ir Anatolijaus kelias, kuomet stojo į Maskvos transporto institutą, kuriame baigė geležinkelių eismo organizavimo specialybės studijas. Tačiau, kaip gaila, pagal specialybę dirbti nesiryžo, mat praktikoje patyrė, kokia netobula valdymo struktūra, pernelyg daug viršininkų, o štai paprastų tarnautojų darbo sąlygos labai blogos. Tad nenorėjo taip paprastai prarasti meilės geležinkeliams...

Ėmėsi programuotojo darbo, kuris patiko dar ir todėl, kad jį dirbti gali ir keliaudamas, ir gyvendamas toli nuo Rusijos. Į pirmąją tolimesnę kelionę išsirengė dar studentaudamas, vieną vasarą išvyko padirbėti į JAV. Gyveno daugiausiai Niujorke, Vašingtone ir dirbo labai jau ne romantišką krovėjo darbą vienoje perkraustymo firmoje. Tačiau pailsėjo galva ir, svarbiausia, buvo labai nebloga alga. Vos tik baigęs mokslus, vėl iškeliavo – labai norėjo pažinti gyvenimą Rytuose. Keletą mėnesių praleidęs nelabai tolimuose Kaukazo kraštuose: Gruzijoje, Armėnijoje, paskui nuvyko į Vietnamą, po to į Japoniją iš kur vėl sugrįžo į Vietnamą. Ši šalis labai patikusi: nors upės purvinos, daug šiukšlynų, bet maistas ne tik geras, bet ir pigus, klimatas maloniausias, gamta gražiausia – gyventi galima...

Gyvenęs kelis mėnesius ir Maskvoje, bet nepatikę, tiesiog buvę nuobodu, nes be darbo ir poilsio nieko daugiau neturėjęs. Tai miestas, kuris nei dieną, nei naktį nemiega: dieną gatvėse dideli automobilių kamščiai, naktį – mažesni. Tik tuo šviesa nuo tamsos ten skiriasi. Sugrįžęs į Jaroslavlį. Apie gyvenimą Rusijoje tepasakė, kad jei domiesi politika, tai yra blogai, o jei į ją nustoji kreipti dėmesį, tuomet galima visai neblogai gyventi.

Vėl kelyje keturias savaites, mat atvyko į Rygą, kur pagelbėjo įsikurti į etninę tėvynę sugrįžusiam bičiuliui iš gimtojo Jaroslavlio. Po to nuvažiavo iki Liepojos, kur jį labai nustebino smėlio kopos pajūryje ir senutėlis tramvajus. Jau sutemose buvo Rėkyvos durpyne, po to kitą dieną – Panevėžio depe, iš kur ir atvyko į Anykščius.

Šypsojosi, gėrėjosi, tiesiog glostė ir garvežį, ir vagonus – juk viskas taip pažįstama, miela. Pavadino mūsų muziejų puikiu ir, užtrukęs daugiau nei valandą, savo baltos spalvos „Toyota“ išdūmė Daugpilio link. Iš ten dar suks į Estiją, o po poros dienų Rygoje, sėdęs į traukinį, pargrįš į Maskvą. Ten, kur jau lauks kelios dešimtys bičiulių, pasirengusių dviejų savaičių kelionei į Kaukazo kalnus, kur smagioji draugija viršukalnes ir tarpeklius matuos, keliaudama dviračiais.