Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu XIX amžiaus pabaigoje bei XX amžiaus pradžioje Latavėnų dvarelis, dėl savininkų pavardės vadinamas Okuličyne, tapo svarbiu kultūros ir demokratinės laisvės dvasios centru. Ten dažnai lankydavosi žymūs to meto veikėjai bei šeimininkės Juzefos Okuličienės sesuo, „Varpo“ bendradarbė, „Lietuvos žinių“ leidėja bei redaktorė Felicija Bortkevičienė.

Dauguma svečių į provincijos dvarą atvykdavo traukinuku. Išlipdavo Troškūnų stotyje. Būdavo rytas ar vakaras, sutemos, lietus ar sniegas. Ir čia garbių svečių jau laukdavo vežimaitis. Laikas buvo planuojamas kruopščiai, mat apie vizitą pranešdavo laišku iš anksto. Žinoma, pasitaikydavo ir netikėtų svečių – jie pasisamdydavo miestelio vežiką ar eidavo pėsčiomis.

Ta moteris buvo tikras lobynas. Politikos supratimu, gyvenimo išmintimi, žinojimu, teisingumo šviesa ir drąsa. Juk ne vienas amžininkas sakydavo, kad ji galėjo Lietuvą nuvesti į dar didesnę laimę, pažangą, jei ne vyrai, o ji būtų šalį valdžiusi, jei būtų išrinkta prezidente. Socialdemokratija persunktas supratimas, turtas ir gebėjimas dalytis jai buvo veik sinonimai. Kad nebūtų vargstančių, kad visiems tėvynėje būtų gera, kad užtektų duonos, pagarbos, būtų jauku ir ramu.

Po Felicijos  mirties jos palikimas buvo saugomas ir tame dvarelyje prie Troškūnų. Tikriausia relikvija tapo čia užsilikęs F. Bortkevičienei 60-mečio proga bendradarbių dovanotas parkeris.

Tačiau ir vėl dundėjo traukinys. Tik be jokio kelionės džiaugsmo, su skausmu, neviltimi, širdgėla.

Po kiek laiko bolševikai pasakys, kad Okuličius trėmė be reikalo, juk buvo jie kovotojų prieš caro valdžią, demokratų, socialinio teisingumo šalininkų šeima.

Kelionė į Sibirą 1948-ųjų gegužę, nelengvi metai tenai, o po to – sugrįžimas atgal, tiktai jau į Lenkiją, taip pat tik traukiniais. Dažnai įstringant stotyse – juk visuomet atsirasdavo koks nors svarbesnis traukinys, nei tremtinius gabenantis.

Žinoma, sugrįžtant atgal jau buvo kitaip. Parkeris keliavo su šeima. Kartais kas nors juo imdavo rašyti, bet nė vienas nesugalvojo jį savintis. Tai buvo senų gerų laikų relikvija. Tik jau po 1990-ųjų dažnokai paviešėti į tėviškę iš Gdynios atvykstantis Algirdas Okuličius sumanė kai ką iš šeimos palikimo padovanoti muziejui.

Taip Anykščiuose amžiams saugoti ir liko galimos prezidentės, išmintingos Lietuvos moters parkeris.