Kai žiemos šalčio stingdomais laukais dunda į tolimus pasaulius traukinys, dažnas pasijunta veik laimingas, atsigaivinęs arbata jaukioje bendrakeleivių draugijoje. Juk nuolat vagono koridoriumi praeinanti paslaugi palydovė pasiūlo: „Gal arbatos?“.

Arbata visuomet būdavo juoda, daugiabraunėje stiklinėje, įdėtoje į metalinį dėklą su rankenėle, kad beprotiškai karštas gėrimas nenudegintų rankos. Įberiama cukraus arba jo įdedama iš pakelio – du gabalėlius. Žinoma, galima tuos gabalėlius įsimesti į burną ir arbatą saldyti ne stiklinėje o geriant.

Iš tiesų gi arbata Rusijoje, o taip pat ir jos imperijoje esančioje Lietuvoje, atsirado tik XIX amžiuje, tai toks nesenas gėrimas. Tačiau šio krašto gyventojai nepaprastai ją pamėgo. Žodis „samovaras“ – virdulys – tapo žinomas visame pasaulyje, plačiai paplito posakis, kad į Paryžių niekas nevažiuoja su savo žmona, o į Tulą – su savo virduliu. Tuloje pagaminti virduliai buvo geriausi, jais buvo gėrimasi, jie puošė stalą savo prakilniomis formomis, spindesiu, ant šonų įspaustais laimėtais parodose medaliais, ir džiugino puikiausia arbata.

Geriausiai arbatai reikėjo ir geriausių pyragaičių. Todėl, kaip daugelyje vietovių, taip ir Tuloje suklestėjo pyragaičius kepančios įmonės. Ir dabar Tulos gyventojai, išsiruošę į kelionę, nebeima virdulio, tačiau visuomet įsideda gardžiųjų pyragaičių.

Tulos gyventojai, atvykę į Anykščius, į mūsų senąją stotį atveža lauktuvių – Tulos pyragaičių. Rodos, gardesnių ir neteko ragauti. Natūralus produktas, pyragaičiai kepti pagal senuosius receptus, net sudžiuvę ir dešimtmetį pragulėję valgyti tinka.

Kelionę traukiniu taip pat praskaidrindavo arbata. Ją geriant, užsimegzdavo pokalbis su bendrakeleiviais, laikas sutrumpėdavo, mintys nuskaidrėdavo, tapdavo šviesios, ir tolimiausia kelionė būdavo maloni, neprailgdavo.

Tad gardžios arbatos ir malonių kelionių!