Žolinė ir Arklio muziejaus taurės varžybos Niūronyse

Arklio muziejuje, kur atgaivinamos ir puoselėjamos senosios kaimo tradicijos, antrąjį kartą surengta Žolinės šventė. Šiais metais muziejininkai paruošė įdomią programą. Muziejaus lankytojai galėjo pabendrauti su garsia žolininke, Žolinčių akademijos lektore Dale Petraitiene, pasiklausyti pasakojimo apie įvairių žolių gydomąsias savybes, paragauti arbatos.

Pamatėme, kaip kalvėje kalvis kala pasagas, Amatų centre audžia audėjos, iš molio lipdo keramikė. Ratinėje račius parodė, kaip anksčiau buvo daromi mediniai ratai, lenkiami kinkymo lankai.

Tą pačią dieną buvo demonstruojamas deguto varymas ir pristatoma nauja muziejaus edukacinė programa „Netepsi – nevažiuosi“. Arklių gadynėje degučiaus amatas buvo labai svarbus. Iš beržo tošies ar kitokių smalingų medžio atliekų degutas buvo varomas atokiau nuo sodybų įrengtose krosnyse. Išvarytą degutą naudojo ratams tepti, juo tepė odinius batus ir pakinktus. Ypatingai švarus degutas turėjo gydomųjų savybių ir buvo naudojamas vaikų odos ligoms gydyti. Kantriausieji galėjo pasimokyti pinti šiaudinius sodus, išbandyti kūrybinius gebėjimus ir rankų miklumą kaliausių rišimo konkurse.

Arklio muziejaus Legų sodybos kieme pirmą kartą vyko mažosios medžio skulptūros drožėjų pleneras, skirtas tautodailininko Jurgio Kazlausko 100-osioms gimimo metinėms. Sodybos kieme grojo Leliūnų ir Anykščių muzikantai. Užėjusieji į gryčią paragavo šeimininkės iškeptos kvapnios ruginės duonos, pasivaišino medumi − juk Žolinė dar yra bičkuopio ir medsukio šventė.

Mažieji arklių mylėtojai galėjo pasivažinėti Žolinių žiedais apkaišytu arklio traukiamu vežimu, pajodinėti poniu bei pažaisti senovinių žaidimų kiemelyje.

Žolinės šventę vainikavo 15 val. Arklio muziejaus Striukų sodybos klojime vykęs Viešintų klojimo teatro spektaklis „Kurčias žentas“ (rež. V. Germanavičius). Lėšos už vaidinimą buvo skirtos paminklui režisierių G. ir V. Germanavičių atminimui.

Žirginio sporto entuziastai visą dieną galėjo grožėtis Niūronių hipodrome vykusiomis tradicinėmis konkūrų varžybomis „Arklio muziejaus taurė“.

Žolinė, švenčiama rugpjūčio 15-ąją, − tradicinė vasaros pabaigos ir artėjančio rudens šventė. Tą dieną visi keldavosi anksčiau, pamelždavo karves, palesindavo paukščius. Žmonės tikėjo, kad per Žolinę surinkti augalai turi apsauginių ir gydomųjų galių. Vyrai skindavo ąžuolų ir klevų šakas, merginos iš jų pynė vainikus, kuriais puošdavo sodybas, pakelės kryžius, saugojusius laukų derlių ir namų ramybę. Palikti bent vieną nepapuoštą kryžių kaimo jaunimui buvo didelė negarbė.

Moterys rinko gražiausias laukų gėles ir vaistažoles. Rišdavo iš jų puokštes, įdėdamos darželio gėlių ir javų varpų, nes Žolinė − javapjūtės pabaigtuvių šventė. Pasidabinę puokštėmis, vieni sėsdavo į patogias lineikas, kiti – į raštuotomis gūniomis uždengtas vežėčias. Susėsdavo laisvai, palikdami vietos pėsčiam pakeleiviui atsisėsti, ir važiuodavo į bažnyčią. Bažnyčioje pašventintus žolynus laikydavo namuose. Vaistažolių arbatos duodavo atsigerti sunkiai sergantiems ligoniams, kad pasveiktų. Pašventintų varpų grūdus supildavo į sėklos aruodą, kad kitų metų derlius būtų toks pat geras. Sudžiovintais Žolinės vainikais prieš audrą smilkė namus, kad žaibas netrenktų.

Žolinė − tai bendrystės šventė. Anksčiau kaime Žolinės šventei ruošdavosi kiekviena šeima. Atvažiuodavo į svečius giminės, kaimynai ateidavo. O koks pakermošys be gryno miežinio alaus ąsočio, be šviežios avienos ar paukštienos! Moterys pyragus, bandeles su lašinukais ir aguonomis kepdavo, mergaitės darželio akmenukus kreida baltindavo ir takelius smėliu pabarstydavo.

VŽM informacija