Stotin sugužėjo būrelis, kuriame rusiška šneka su lietuviška pynėsi. Ir iš tos šnekos iškrito žinia, kad čia lietuvis Jonas, su savo žmona iš Rusijos atvykęs, tėvynėn paviešėti užsuko. Jis nuo Biržų, jis jau šešios dešimtys metų gyvena toli toli, pačiame pasaulio krašte, Sachalino saloje.

Pirmiausia apie gyvenimą ten. Politika nelabai Jonui rūpi, o visa kita brangsta, viskas brangsta. Anksčiau viskas paprasčiau buvę, tik...

Jekaterina Ivanovna, lietuvio žmona, nepraleido progos pabambėti, juk ji valdinga, jau veik aštuonių dešimčių moteris tikriausioji. Tačiau žmogus šiek tiek atvėrė savo gyvenimo istorijos duris.

Patekęs į tą tolimą, kadaise Japonijai priklausiusią salą Jonas nuo Biržų 1958-aisiais metais, kuomet sovietai „čebatais apavė“ ir išsiuntė, nori ar nenori, armijoj nenugalimojoj tarnauti. Vežę traukiniais neregėtai ilgai, gal dvi savaites, kol patekęs į Tolimuosius Rytus net už Vladivostoko, į patį pasaulio kraštą. Sachalino saloje praleido net trejus metus. Susipažino ten su simpatiška vietine rusaite, ją vedė, taip ir pasiliko tolimoje šalyje.

Dirbęs ten vairuotoju bene tris dešimtis metų tame didžiojo miesto Južno Sachalinsko autoparke. Visko užtekę, gyvenimas buvęs neblogas, žmona linksma, pritinkanti, tai ir tėvynės ilgesys palengva išsitrynė.

Ten turtinga šalis – įvairiausios žuvies, net lašišų, taip pat ikrų gardžiausių visai nebrangiai galima buvo į valias pirkti. Ir kitokių produktų netrūko, o dabar štai viskas pasikeitę. Daug kas labai pabrango, ypač maistas. Jonas tai sieja su demokratizacijos procesu, su M. Gorbačiovo bei B. Jelcino valdymo metais, kai puikioji miesto alaus darykla buvo uždaryta. Jam, kaip biržietiško alaus mėgėjui, tas faktas įstrigo. Manąs, kad net ir ten įtakos turėjęs euro įvedimas Lietuvoje, nes kaip tik tuo metu ne tik pas mus, bet ir ten viskas neįprastai pabrango.

Lietuvių kalbos nepamiršęs, juk visuomet bendravęs su giminėmis Lietuvoje, kas dveji treji metai atvyksta trumpam paviešėti, o štai rašyti jau šiek tiek primiršęs.