„Mes tą patranką nusprendėme pasidaryti vos atgaivinę Anykščių šaulių kuopą,“ – sako šaulys veteranas ir svarbiausias mūsų krašto artileristas Vytautas Pratapas.

Ir pagaliau buvo griebtasi darbų, svajonė išsipildė, ir jau daugiau nei dešimtmetį senosios patrankos salvės džiugina visos Lietuvos žmones. Kokia gi šventė, jei nešaudo patranka? Patrankos gamyboje nuoširdžiai pasidarbavo keletas vyrų. Viską organizavo tuomet šaulių kuopai vadovavę jaunas istorikas bei politikas Saulius Nefas, jam, matyt, labiausiai talkino Bronius Budreika ir V. Pratapas.

Gavę tinkamą lygų plieninį vamzdį, jį senovinio patrankos vamzdžio forma metalu apliejo „Vienybės“ įmonėje Ukmergėje. Iš Aklio muziejaus pavyko gauti senovinius, tvirtus ir aukštus kariško gurguolės vežimo ratus, medinį lafetą padarė Aretas Pratapas, vienaip ar kitaip prisidėjo Vytautas Jakniūnas, Miroslavas, Antanas Tumas. pasirūpino ir visai neblogomis uniformomis, po to Viliaus Paškevičiaus įmonėje pasiuvo istoriškai teisingas pačios XVIII amžiaus pabaigos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artileristų uniformas. Puikiai atrodo vyrai, kai jomis pasirėdo, užsideda aukštas juodas kepures su sukryžiuotų patrankų vamzdžių kokardomis. Šypsena prasidėję nesutarimai lėmė, kad Anykščiuose atsirado dar viena patranka – ją pasigamino nuo šaulių atskilęs B. Budreika.

Šaulių patranka savo salvėmis nuolat džiugina miesto šventėse, dažniausiai sausio 13-ąją, vasario 16-ąją... Nemažai pavažinėja ir po Lietuvą. Daugybę metų saliutuodavo gaisrininkų šventėje Užpaliuose, dažnai važiuodavo į Mielagėnus, kur nuolat kviečia šaulių pasirodymą su patranka labai mėgstantis ir skatinantis klebonas Marijonas Savickas.

Dalyvauja ir kautynių inscenizacijose. Vien dėl to, kad niekas iš jaunesnių, sumanesnių istorikų ar patriotų neprisijungė, nepavyko sukurti senovės karybos klubo, tad niekas nerašo projektų, nepavyksta gauti finansavimo, nes iš valdžios aruodų jie skirstomi tik per projektus. Todėl tenka važinėti tik į arčiausiai rengiamas istorines šventes – veik vienintelę Deltuvoje, kur 1812 metų vasarą vyko smarkus mūšis tarp puolančios Napoleono kariuomenės bei besitraukiančių rusų. Tiesa, kasmetinė šventė kartais būna pakeičiama kito Ukmergės krašto mūšio vaidinimu Pabaiske. Nors ten patrankų gal net ir nebūta, mat mūšis vykęs po Vytauto mirties tolimais 1435 metais, kai kovėsi kunigaikščiai dėl dar stipriai nesugriebtos valdžios.

Kartais šaudo net ir per gimtadienius ar vestuves – smagiai trinktelėjo, kai dalyvavo šaulio Mindaugo Nefo jungtuvių iškilmėse Burbiškio dvare. Ten labai tiko ir aplinka, ir patranka, ir spalvingos uniformos, nes ir jaunavedžių apranga buvo šiek tiek panaši į karišką. Užtaisams – o jie paprastai būna šiek tiek svaresni nei 100 gramų – naudoja rusišką dūminį paraką „Sokol“.

Šauliai kartais gražiu gestu padovanoja šūvius ypatingų švenčių proga. Taip buvo ir Europos istorinių siaurųjų geležinkelių festivalio dieną Anykščiuose.

Tačiau Vytautas pasigenda didesnio rajono valdžios dėmesio, kartais jam net skaudu būna, kai svarbios patriotinės šventės praeina be jokių saliutų. Retai kada juos paprašo, trūksta dialogo, nėra tradicijos, reikia tiesiog patiems siūlytis – norim ir galim pašaudyti.

„Mes šaudytumėm be atlygio, be jokio dėkui, kad tik kas nupirktų parako,“ – sako veteranas.