Andrius iš Kazlų Rūdos, jo mėlyna skandinaviška uniforma, bandymai savo atvežtos grupės žmones rikiuoti, muštruoti, sukelti tokios baimės, kad pasijustų taip, tarsi jiems grėstų kelionė gyvuliniu vagonu į Sibirą. Ir tikrai tas vagonas surandamas paviljone...

Jis atvykdavo visuomet smagus. Jo veide spindėdavo plati šypsena, net panaši į tuos paukščio sparnų formos žymenis aukštos kepurės skiauterėje. Mėlynas lietpaltis, auliniai iki blizgesio kvapniu tepalu įtrinti batai, kareivišką tikslumą primenantys judesiai ir graudžiai linksmos gyvenimo dramos motyvas.

Prisimenu, kaip jis po apsilankymo stotyje išrikiavo pagal ūgį, sustatė į vorą po du Kazlų Rūdos miškininkus ir jų artimuosius. Tuomet „raportavo“ stoties viršininkui, kad nustatytas skaičius žmonių, berods trisdešimt penki, iš Suvalkijos atvežtas, kad galima pasirašyti dokumentus ir kad jis už gerą tarnybą tikisi paaukštinimo ar bent jau materialaus atlygio.

O savo likimo virsmo baisybės dar nė neįtariančių vora buvo nuvesta iki paviljono, iki jame liūdnai stovinčio tremtinių vagono. Ir štai tada visiems buvo pranešta, kad naujosios vyriausybės nutarimu visi šitie žmonės privalės mažiausiai dešimčiai metų vykti į Sibirą, į tolimus Rusijos tyrus daryti to, ką geriausiai išmano, – kirsti miško...

Šurmulys nuvilnijo garbių miškininkų ir jų artimųjų būryje. „Už ką?.. Juk mes niekur nesikišome, politikoje nedalyvavome, su trispalvėmis nevaikščiojome, nemitingavome, net kartais valdžią kritikavome, su jos nutarimais nesutikome...“ Vadovas šaižiu šūktelėjimu visus nutildo, nuramina ir įsakmiai prataria, kad tai visai nesvarbu, – toks naujosios valdžios planas.

Tačiau stoties viršininkas gelbsti viltingai ir su linksma gaida prabyla. Pasirodo, visi pasmerktieji amnestuojami, mat, pasikeitė politinė padėtis, mat, vėl bus taika ir ramybė. Taika – tai gyvenimas...