Užrašai stotyje, kituose pastatuose, sandėliuose bei visur prie geležinkelio sovietmetyje buvo rusų ir lietuvių kalbomis. Dainuojančios revoliucijos įaudrinti lietuviai rusiškus užrašus 1988, 1989 metais, kur galėjo, nukabino, kur negalėjo, nupjaustė ir vėl tėvynės kalbai garbę prigimtinę sugrąžino.

Buvo gi laikai, kai iš nežinia kur į mūsų tėvynę atvykęs, neblogai įsitaisęs ir šeimininku pasijautęs, iš aukšto į vietinius bežvelgiantis rusas šen bei ten lietuvio ėmė reikalauti, kad su juo kalbėtųsi rusiškai. Lietuviškai jis nors ir suprantąs, bet norįs, kad būtų pagerbtas, didžios tautos kalba kuo daugiau kalbant rusiškai. Lietuviui toks tūlas kolonistas net mestelėdavo: „Govori po čelovečeski“. Taip sakant, kalbėk žmoniškai – rusiškai.

Sukarinta tarnyba, juk aukštesnio rango tarnautojai kaip ir kariškiai tuoj po karo antpečius nešiojo. Anykščių stoties viršininkas Jonas Beliauskas buvęs geležinkelių majoras, o Utenos stočiai vadovavo papulkininkis. Visur buvo lietuviškų ir rusiškų užrašų, o kai kur pakakdavo vien tik rusiškų.

Prasidėjus Sąjūdžiui, Lietuvai taikios revoliucijos keliu į nepriklausomybę žengiant, pradėjo visur rusiškus užrašus iš viešų vietų šalinti.

Siauruko stotelių pastatai buvo pažymėti lietuviškais ir rusiškais užrašais ant atskirų lentų, tad labai lengva buvo svetimkalbius nuimti, o lietuviškuosius palikti.

Kai ateina sovietų valdžios piktadarybių nuoskaudas tebenešiojantys žmonės į mūsų raudonų plytų sandėlį „pakhauzą“ ir pamato rusiškus Bičionių, Pagojės, Troškūnų, Rubikių, Anykščių stotelių užrašus, kartais net pasipiktina: „Tai ką, jūs čia dar sovietų laukiat?“.

Tenka nuraminti ir paaiškinti. Kai kur net uždažydavo ar rusiškąją dalį nupjaudavo.

Iškalbingos tokios iki šių dienų išlikusios lentelės, puikiausiai anų laikų revoliucingą dvasią atspindintys eksponatai.