Ji važinėjo traukinuku nuo pat vaikystės. Visai maža mergaitė būdama, gyveno prie Joniškėlio, o ūgtelėjusi persikėlė į Troškūnus. Ir visuomet jai patikdavo, jos gyvenimą džiugindavo ir dabar džiugina traukiniai – ji gal jau šešerius metus siaurojo geležinkelio palydovė. Kaip liepsna ūkanotame šių metų pasaulyje spindi jos auksiniai plaukai, o žvilgsnis dažnai susilieja į išorinės minties neperskrodžiamą kaukę.

Iš Troškūnų labai dažnai važiuodavę pas dėdę į Gudelius. Mažasis traukinukas, linguojantis Panevėžio link, sustodavo gal už keturių kilometrų, tiesiog ties pervaža, kryžkele prie Umėnų. Ten, kur kadaise stūksojo balto mūro stotis, kur iki šiol kera legendinė erškėtrožė. Dėdės vienkiemis buvo visai prie bėgių, tai ir ten būdama gėrėdavosi traukinukais, kuomet nepatingėdavo, nubėgdavo arti arti.

Kartais šeima sumanydavo pasižmonėti, apsipirkti, galėdavo važiuoti į Panevėžį automobiliu, bet verčiau keliaudavo traukinuku, nes „Deimantė labai nori pasivažinėti“. Tad romantika, žavesys gyveno ir gyvena jos pasaulyje.

Geležinkelininko svetainėje, kabinete antrame aukšte, tenka kantriai budėti, telefonu atsiliepti į besidominčių kelionėmis traukinuku skambučius. Pasakoti apie kelionės ypatumus, apie svaigias kalvas, didelį ežerą, gardžią žuvienę. Taip visą savaitę rankioti keleivius, „sodinti“ juos į vagonus – vienus į pirmą, kitus į antrą...

Sulaukus šeštadienio rytmečio, būti kasoje. Laukti, kol prie langelio ateinantys įsigis bilietus. Šypsotis arba ramybe sustingusiu veidu maloninti klientus. Po to uždaryti kasą – pinigus suskaičiuos, viską surašys sugrįžusi – ir žengti vagonų link. Užrakinti vagonų duris, viską sužiūrėti, po to atsistoti paskutiniojo vagono paskutiniųjų durų angoje ir į lauką kyštelėti ištiestą ranką su susukta geltona vėliavėle.

Mašinistas, žvilgtelėjęs į Deimantės ženklą, tyliu signalu įspėdavo, o paskui ilgu ir garsiu pranešdavo, kad lokomotyvas pajuda į rytus...

Deimantė pripažįsta, kad kelionė Rubikių link jai niekuo neypatinga. Labai įprasta, gal net nuobodi, tad ji, atsisėdusi vagono kampelyje ar užsidariusi ilgesingai koridoriuke, ilgesingai žvelgdama pro langą, mėgaujasi telefono reikaliukais. Rašo laiškus, ieško ko nors įdomaus. Kartais net ir apie geležinkelius ar Londoną, kuriame šiek tiek gyveno, ar apie dar tolimesnį pasaulį. Ilgisi ir kelionių traukinuku Troškūnų link. Ten geležinis kelias driekiasi griežta tiese, ten per šlapius miškus, pelkes traukinukas lekia svaigiu greičiu – dažniausiai 40, o kartais ir dar daugiau.

Lapkričio ūkanos, vėlyvo rudens kontrastai. Blondinės grožis ir tamsios barzdos – mašinistai mėlynbarzdžiai – dera. Kaip ilgesys dera su išsipildymo ir smagia kelione.