Pranyko visokie karštuoliai, kvailuoliai su užrašais ant palaidinių „CCCP“. O prieš kelerius metus tokių dar buvo. Koks nors jaunuolis, tokiais apdarais apsirengęs ir paklaustas, kodėl, imdavo karštai aiškinti, kad toji SSSR – nieko blogo, kad ir tie marškinėliai, ir tas užrašas, ir raidės tos jam tiesiog labai labai gražu... Dabar gi vis daugiau patriotinių vaizdelių drabužiuose ir kalbose atvykstančiųjų. Sklaidosi pagaliau tamsios okupacijos šmėklos bei ūkanos, keliauja į užmarštį, vis šviesesnė ir šviesesnė padangė virš tėvynės mūsų.

Skausmas, žinoma, kad tėvynėje nėr taip gera, kaip norėtųsi, kad tenka šauti toli toli ir ten kapeiką – ne kapeiką, o kokį centą šalies svetimosios kalti. Tėvynės ilgėtis, plušėti, pragyventi, keiksnoti tokią valstybės sąrangą. O dar labiau – gudresniųjų bendrapiliečių būdą, visuomenę, kurioje tiek daug išnaudojamųjų, tiek daug viduramžiškos tamsos, gobšumo, nemeilės artimui savo...

Taip ir pasakė kadaise tarpukario negeruolius ir išnaudotojus atminęs senas senas vyras: anuos tai dar tikėjimas krikščioniškas prilaikė, o kai ateis kiti, naujieji, kurie bus be Dievo meilės ir pažinimo, – šitie tai devynis kailius nulups...

Bet bernaičiai trys – gal jie ims ir pakeis pasaulio ritmą, gal tėvynei jie pagelbės atsitiesti. Juk mes nežinome dar, kas bus tas, kuris įžiebs teisybės, teisingumo kibirkštį, kad ji visiems svarbi, kad pati svarbiausia būtų. Juk kaip karžygiai, kaip kunigaikščiai, kaip lietuvių miško žmonės, kaip pranašai, išžengę iš piliakalnių tvirtovės, jie žaliom spalvom puikuojasi. Ir raiteliai, tie simboliai lietuviški, ryžtingi, šviečia tauriai ant jaunų krūtinių.