Vilniaus Savicko dailės galerijos suaugusiųjų meno mokyklos studentai bei ją jau baigę piešėjai šiemet, kaip ir pernai, tradicinės vasaros stovyklos vieta pasirinko Anykščius. Vasaros savaitė prabėgo bemat, nes kūrybiniame sambūryje dalyvavę ne tik tapė, piešė bet ir ieškojo dar nematytų, neatrastų krašto įdomybių mieste bei apylinkėse, keliavo Siauruku prie Rubikių, kur valgė gardžiausią pasaulyje žuvienę...

Šių metų stovykloje dalyvavo keturiolika žmonių, įskaitant ir mokyklos vadovę Birutę Savickienę bei dailininkus konsultavusį garsų tapytoją Viktorą Binkį. Visi šitie: ir gyvenime visai nieko bendro su piešimu ar tapyba neturinčiais darbais duoną pelnantys, ir nemažai pasiekę ar net jau ir išgarsėję – žmonės didįjį laisvalaikį skyrė aistrai piešti.

Iki tol „savickinių“ vasaros stovyklos yra vykusios Birštone, Nidoje, Palangoje, Trakuose. Pernai dailininkai su anykštėnais tiek susibičiuliavo, kad panoro ir vėl sugrįžti. Ir apsigyveno jau ne visi kartu, bet kiekvienas vienumoje ar bendrystėje, kas kaip gebėjo susirasti sau tinkamesnę vietelę prisiglausti. Trijulė moterų net išsinuomojo pusę namo. Keli prisiglaudė pas visai šalia Anykščių sodybą turintį V. Binkį.

Pasak B. Savickienės, Anykščiai yra nuostabus miestas su daugybe įdomių, „tapybiškų“ vietelių. Iš kur pažvelgsi – įspūdžiai dailininkui į kūrybinę taurę liejasi, tik sotinkis ir kitiems dalink. Teptuką griebti ir lieti spalvingus vaizdus skatina aukštabokštė bažnyčia, nors nedidelis, bet labai vaizdingas senamiestis, Šventoji, tiltai ir, žinoma, siaurasis geležinkelis. Čia tiek romantikos, tiek prabėgusio, sustojusio ir visai palengva pirmyn judančio laiko atspindžių, tiek skirtingų rakursų, skirtingų žvilgsnio laukų, kad galima diena po dienos, gal net amžinai piešti, piešti, piešti...

Kuomet birželiniai dailininkai atėjo į senosios stoties „faktoriją“, švietė saulė, dangumi kamuoliais riedėjo balti, melsvai pilkai padažyti debesys, kurie labai greit patamsėjo tiek, kad iš jų dideliais lašais pabiro lietus. Tačiau mūsų žemiškajame uoste visokių priebėgų, pastogių netrūksta.

Tad vienos prisiglaudė po „pakhauzo“ rampos bei vakarinės aikštelės pastogėmis. B. Savickienė apsigaubė lietaus drabužiu, tačiau ją nuo lietaus pasaulio savo plačia kepure dar dengė ir milžiniškas klevas. Mėlynajame vagone įsikūrė tikriausia studija – gal net keturios piešėjos ir vienas piešėjas. Ir liejosi visokiomis spalvomis spalvingųjų vagonėlių, šilumvežių, stoties rūmų, akmeninės aikštės, į tolius išsitiesiančių ir nežinia kur nuvedančių bėgių vaizdiniai.

Kūrybinės savaitės dalyviai sukūrė apie trisdešimt puikiausių darbų, kurie nuo birželio 24-osios eksponuojami Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje.