Tada buvo ruduo. Jau labai vėlyvas, su migla, lietumi ir tikriausia žvarba. Jų buvo keletas, tų svečių iš Ukrainos. Jie buvo iš Kijevo technologijos mokyklos, atvykę vardan draugystės su panašios mokyklos Lietuvoje kolektyvu.

Tas apniūkęs vakaras buvo panašus į pasaulį, kurio žmonės nuolatos įstumti į miglas ir liūdesį. Taika, socialinio teisingumo ieškojimai, galiausiai laisvė ir žmogiškosios ir aistros. Juk aistra gali būti gyventi labai gerai, aistra gali būti nepaisyti kito ašarų, nelaimių, skurdo ar net jomis mėgautis, jas sukelti ir jausti saldų pasitenkinimą. Pasitenkinimą, kad padariau principingai – nors ir gerai. Kaip koks liberalas, kuris nuolat ištaria, kad vargšų skurdas ir nelaimės – tik jų pačių reikalais, ir jie, tik jie, kalti, kad yra tokie nevykėliai, jie todėl ir privalo kentėti...

Bet net liberalizmas gimė nusimetant kančias, siekiant laisvės. Ritosi galvos, laisvė triumfavo, bet tas pergalės džiaugsmas išsikvėpė. Laisvė be atsakomybės ir krikščioniškos meilės pavirsta į košmarą...

Aleksandara nusišypsojo kažkaip liūdnai. Taip, be jokių didesnių užuolankų, prabilome apie Maidaną, apie tą revoliuciją, jos sėkmę ir nesėkmes, po to prasidėjusias tragedijas. „Aš negaliu net apie tai pagalvoti, man baisu...“ – prigeso akys mergaitės.

Juk galima buvo gyventi, galima buvo viską nuspręsti taikiai, susitarti, o dabar jau šitiek laiko tęsiasi karas, ir nežinia, kur jo pabaiga. Nežinia ko dar tas konfliktas pareikalaus. Juk taip gražiai kalbama, kad idėja gali būti pasmerkta vien todėl, kad ją įgyvendinat bus pralietas kraujas, skausmu stings vaikų širdys ir jų skaisčias akis temdys skruostais riedančios ašaros.

„Mes juk norime tik gyventi. Gyventi ir būti laimingi...“. Tačiau, žinia, ne visi vienodai laimę ir prasmes pasaulio supranta.