Sveiki gyvi. Šiandien aš kalbėsiu apie Siauruką ir Troškūnus. Kalbėsiu todėl, kad beveik nutrūko vasaros reisai iš Anykščių į šį nuostabų, dvasine kultūra turtingą miestą.

Išlipti nors vieno aukšto, bet pačioje didžiausioje visos linijos stotyje, apžiūrėti joje išlikusius senovės ženklus, susipažinti su tikrai įdomia istorine ekspozicija, pamąstyti apie tarpukario ir šių dienų Lietuvą simboliniame Prezidentų kambaryje. Eiti ir stebėtis, koks nuostabus pasivaikščiojimas nuo stoties iki baltais mūrais stūksančio Troškūnų miesto...

Istorijos palyginti nedaug, juk prieš tris šimtus metų čia nebuvo beveik nieko. Gal tik smuklė ir pora sodybų klaidžios tarpumiškės kryžkelėje. Ir štai tada Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas į savo valdas pasikvietė vienuolius bernardinus, kad jie įkurtų čia misiją. Ežeras, jauki girių proskynų šviesa, viltis, susidūrimai su prietaringais valstiečiais, garbinančiais žalčius, tikinčiais visokiausiais ženklais, abejojančiais Kristaus mokymu, baimių kamuojamais. Vienuolynas, jo tvarka, pamaldos ir apaštalavimas, pasninkai, grigališkosios giesmės, didžiųjų švenčių misterijos, ekstazė...

Gaisrai ir net du kartus, šventnamiams supleškėjus, sveikas išlikęs stebuklingas Dievo Motinos Rožinio karalienės paveikslas. Senesnis negu garbinamas Šiluvoje, net iš XVI amžiaus. Paslaptingai dingęs tuomet, kai vienuoliai už laisvės siekį ir pagalbą 1863 m. sukilėliams iš Troškūnų buvo išvaryti, ir stebuklingai atsiradęs pačiame naujosios Lietuvos laisvės priešaušryje 1989-aisiais.

Baltieji mūrai, vėlyvasis barokas su visokiais paraitymais, kolonomis, daugybe angelų ir šventųjų skulptūrų. Kiek čia jų, tų sparnuotųjų, esti? Pabandom suskaičiuoti... Nuostabūs vargonai, atmintis klebono Kiprijono Lukausko ir jo pamokslų, lietuviškų dar XVIII amžiaus pabaigoje. Apvaizdos akis, vitražai languose, Šv. Pranciškaus ordino kūrimosi, jo bičiulystės su popiežiumi pradžios istorija, avinėlio vaizdinys ant Didžiojo altoriaus, procesijos vėliavos ir maršalkos lazda...

Į beveik pusšimčio metrų aukštį smingantis varpinės bokštas – jis jau iš XIX amžiaus trečiųjų metų, kuomet baigėsi didžiosios vienuolyno, mokyklos, bažnyčios statybos. Visus tuos nuostabius pastatus 1803 m. Porciunkulės atlaiduose pašventino Vilniaus vyskupas Dovydas Pilkauskis.

Nusileisti į bažnyčios požemius, klausytis pasakojimų apie iš čia išeinančius, ieškomus, bet vis nesurandamus tunelius, lobius, geradarių kapavietes, vienuolių vyno atsargas, menėje vykusias misterijas.

Gimnazijos šlovė, prie jos žuvę 1920 m. į Lietuvos gilumą įsiveržusius lenkų karius bandę sulaikyti Troškūnų šauliai, didvyrių pagarbioji atmintis, patriotų krauju sulaistyta žemė ir Vilniaus ąžuolo ūksmė. Paminklas Algimanto apygardos partizanams, Šarūno ir jo bendražygių laisvės siekio ir aukos dvelksmas.

Senoji istorija, taip deranti dabartyje, o kartais prasmenganti bedugne atsiveriančioje postsovietinių troškūniečių savimonėje ir dūžtanti į beviltiškus šipulius.