Visai atsitiktinai, spėriai žengdamas rekonstrukcijos trenksmuose aidinčia laikinosios sostinės Laisvės alėja, susitikau gerai pažįstamą ir karštą siaurojo geležinkelio mylėtoją Udrių Armalį.

Pasilabinus paaiškėjo, kad visai čia pat, patogioje vietoje, Adomo Mickevičiaus gatvėje, yra jo kelionių kompanijos „Superkelionės“ biuras. Žodį jam, žodis man – ir sutarėm po kelių valandžiukių susitikti, mat tikėjausi per tą laiką archyve visus darbus atlikti.

Suradau be vargo. Tiesiog pro stiklinę sieną švytėjo nedidelė, bet jauki patalpėlė su keliais staliukais, kėdėmis, lentynėlėmis ir net su sofute kampe – patogiai įsitaisius, ten smagu kavą gurkšnoti.

Tai kaip laikaisi, Udriau? Tai gi va, kaip matai – kadaise buvau vienas, o dabar sėdim trise. Prie kompiuterių palinkusios dvi jaunutės, bet, matyt, kruopščios ir darbščios. Tyliu spragsėjimu jos darbavosi kompanijos labui. Susipažinom: Viktorija ir Dainora.

Tai gal interviu? Koks ten iš manęs korespondentas, Udriau, bet galim.

– Kaip čia mes nesusitikom Europos istorinių siaurųjų geležinkelių festivalyje?

– Tai kad niekas manęs nepakvietė... Aš gal visiems kaip rakštis. Net ir tu nepakvietei...

– Na, negali būti. Bet juk ir nekviestas, jei žinai, – atvažiuok. O į „Plieno džiaugsmą“ kitąmet būtinai pakviesiu, net pranešimą skaityti prašysiu...

Po to kalba kryptelėjo apie VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktoriaus skyrimo bei tvirtinimo įdomybes. Dar nepatvirtino, gal net ir nepatvirtins... Gal bus naujas konkursas, gal tada ASG vadovu Udrius taps – juk konkurse dalyvavo. Jo ten reikia – labai gero vadybininko ir labiau kūrybingų pavaduotojų, kad gerai pinigus valdytų ir naujomis idėjomis, naujais kultūriniais produktais žmones džiugintų.

Po to žingeidus kaunietis klaustelėjo apie mūsų rajono valdžią. Apie tai kalbėjau gana diplomatiškai, nes čia mano vertinimas ir nuomonė nieko nelemia. Ir dar pasidomėjo, kaip gyvenąs Saulius Rasalas. Na, šito tai patariau pačiam pasiklausti. Gal parūpo, ar nepagelbėtų tie rinktiniai baigti bylas dėl sunaikinto Anykščiuose turto. Kuomet kažkokie nesusipratėliai seną techniką, na, ir mūsų Siauruko muziejui skirtus du semaforus pražudė – supjaustė į gabalėlius ir metalo laužan pardavė. Tikrai skaudus nutikimas – o teismas, kaip Lietuvoj būdinga, tęsiasi ir dar nežinia kiek tęsis...

– Mažokai geležinkeliuko muziejun atvežat, – sakau Udriui

Tas gi paaiškina, kad tuo užsiima kiti žmonės, su ta kryptimi yra problema, jie užsiima kitokiais dalykais – daugiau poilsinėmis kelionėmis į šiltus kraštus, kurios yra nelabai brangios, skirtos vidutines pajamas gaunantiems piliečiams. Dėl geležinkeliuko – reikės palaukti geresnių, palankesnių laikų.

Gal pakaks ir tokių, kokie buvo 2009-ieji, kuomet rudenį Udrius organizavo Siauruko gimtadienio šventę, kuomet pirmą kartą po daugelio metų iš Estijos buvo atgabentas garvežys. Prisikabinęs kelis vagonus, juodašonis čekiškas „Škodos“ gamykloje 1950 m. surinktas gražuolis tris dienas džiugino neregėta elegancija, dūmų ir garų debesimis alsavo, šaižiu, revoliucingu švilpuku tūtavo.

Tad dažniau į Anykščius, į mūsų Siauruko stotį, muziejun pasižvalgyti, traukinuku pakeliauti, kitomis įdomybėmis pasimėgauti atkeliaukite ir Tamsta, ir uolios mergaitės.

Tai taip gražiai aš juos pakviečiau ir atsisveikinau. Iki-ki...