Raimondas Guobis. Trumpuoju reisu zujęs „apelsinas“

Algirdas Burba prityrusiu žvilgsniu žvelgia pro lokomotyvo langą ir minutėlei paleidžia valdymo svertus... Mano nuotrauka. Čia ne koks vairas, bet pats tikriausias stabdis. Mano nuotrauka. Egzotiški, sovietinio pasaulio davikliai – spaudimas, lygis yra svarbu. Mano nuotrauka. Estiško palikimo ženklai. Mano nuotrauka.
Snūduriuojančio dramblio spartumu judantis „apelsinas“ traukia vagonus per istorinį tiltą. Mano nuotrauka.

Nuo praėjusios vasaros Siaurojo geležinkelio muziejaus lankytojams bei traukinių ir traukinukų mylėtojams jau siūlomos ne tik ilgosios „superkelionės“ iš Anykščių į Rubikius ir atgal, bet ir trumpieji, vos pusvalandį užtrunkantys reisai iš stoties iki Janydžių pervažos prie Menų inkubatoriaus ir atgal. Negavę savaitgaliui bilieto ar nenorėję aukoti kelionei Siauruku pusdienio nebesikrimsdavo, nebenerimaudavo, bet rinkdavosi šitą trumpesnį reisą.

Ir dabar jaučiu tą vasaros  kvapą, kai tikru tikriausiu vėžlio greičiu judantis atviras vagonas, traukiamas „Scanios“ varikliu besididžiuojančio rusiško motorvežio Tu 7 A 3016, smagių žmogelių dėl linksmos spalvos vadinamo ir „morka“, ir „apelsinu“, judėdavo neskubiai, žengiančio žmogelio sparta.

Tai suteikdavo puikiausių galimybių atidžiau pažvelgti į 1937 m. statyto tilto metalo konstrukcijų raizginius, tvirtas kniedžių apskritimais sukaltas sijas, į upę, jos srovėje pasakiškai besisupančias žoles, anteles, žuveles, tolumoje išnyrančius „vyninės“ kaminą bei gotikinius aukščiausios bažnyčios bokštus. Žvilgsniu perkošti drėgname slėnyje ruduojančius nendrynus, paliūnių pasaulį, matyti vienišą obuoliais aplipusią obelį, šalia pylimo vingiuojantį takelį, juo vikriai pralekiantį ir tarsi stovintį traukinį aplenkiantį dviratininką.

Baltakamieniai beržai, tarsi į garbės sargybą išsirikiavę, ir jau prašmatnios naujos sodybos, ir jau senojo dvaro senmedžiai, kyšantys auksaspalviai Aleksandro Nevskio cerkvės bokštų kupolai ir geležinį kelią ties sankirta su Jono Biliūno gatve užtveriantis margas „šlagbaumas“. Traukinukas sustodavo net dešimčiai minučių. Keliaujantys galėdavo išlipę pavaikščioti, pasigėrėti gelstančiu pasauliu, nubėgti į parduotuvę, na, gal ir kavinėj „Viola“ kavos puodelį išgerti suspėtų...

Jei stovėtų truputį ilgėliau, tiktų ir į trumpą ekskursiją, aplankant cerkvę, Menų inkubatorių ir gal net iki Anykštos malūno užtvankos krioklio nueiti. Ir tik tada vėl sėsti į traukinuką ir tokiu pat supermažu greičiu, su pasigėrėjimu, be mūsų amžiui būdingos skubos, sugrįžti į stotį.

Linksmuoliai iš Jonavos labai labai patenkinti... Mano nuotrauka. Patenkinti ir į „Mersedesų“ klubo suvažiavimą atvykę maskviečiai. Mano nuotrauka. Raktas – atrakinti ir užrakinti iešmų užraktams, stumdant ir rikiuojant vagonus geležiniuose stoties keliuose. Mano nuotrauka. Traukinuką vairuojantys pilotai: mašinistas Algirdas Burba (dešinėje) ir jo padėjėjas Plamenas Betaškis. Mano nuotrauka.