Raimondas Guobis. Muziejus ir greitasis traukinys lapkričio vidury

Pasišvieskime lapkričio ir pasaulio sutemose. Mano nuotrauka iš Lietuvos geležinkelių muziejaus.

Pats lapkričio vidurys. Vilniaus miestas apniūkusioj migloj. Sėdu į didžiulį troleibusą Žvėryno stotelėje ir pajudu plačia gatve, per Liubarto tiltą, po to – Pylimo gatve su pasukimu dešinėn į siaurą gatvelę, lingavimu iki pat stoties, iki to rato tarp abiejų svarbiausių transporto rūšių stočių. Šiandien autobusai man neįdomūs, todėl žengiu tiesiai į geležinkelio stoties rūmus.

Tvarkaraštyje ieškau greičiausiai eisiančio traukinio į Kauną. 10 val. 25 min. ir dar didelė raidė G. Suprask – greitasis. Tinka. Perku bilietą. Uniformuota pusamžė moteris be jokių emocijų, vilnietiškai rusiško akcento sušvelnintu balsu paklausia, ar man reikia bilieto į antrąją klasę. Na, taip, žinoma, kad „biznio“ klase ir antrame aukšte.

Visa valanda mielo laiko – dar kartą užsukti į Lietuvos geležinkelių muziejų. Laiptais aukštyn, užlenkimas, dar viena pakopa ir stiklinės durys, kurias pravėrus viduje supypsi – ženklas, kad kažkas užėjo.

Lietuvos geležinkelių muziejaus jaunoji muziejininkė Aušrinė Gudienė su vaikučiais sutaria puikiai... Mano nuotrauka.

Vos įžengęs, sutinku direktorę Vitaliją. Sveikinamės, džiaugiamės susitikę, šnekamės, „ūtaruojame“ – kas, kur, kaip, kada begyvena. Taip taip, vis veža jų garvežius į filmavimus, nors mes nelabai norime duoti, bet „filmininkai“ vis susitaria su geležinkelių vadovybe ir gabena mūsų gražuolį į Bezdonis ar Marcinkonis. Istoriniams kadrams, ten, kur įdomesnės, senesnės, tapybiškesnės stotelės.

Dar kartą žvilgteliu į ekspoziciją ir dar patiriu malonių įspūdžiu, klausydamasis ir matydamas, kaip jauna, daili, stilinga moteris, muziejininkė Aušrinė Gudienė, geba bendrauti su visai mažais vaikučiais, kaip juos sudomina, kad tie net kvapą sulaikę gaudo kiekvieną žodelį be išdykavimo, šnabždėjimosi. Gera ta moteris.

Linksmieji sveikinimų traukinukai. Mano nuotrauka.

Pirmiausia – kas gi tas garvežys, traukinys – kaip velnio krosnis, kaip gyvatė. Visi sustoja poromis, traukinuku, išsidalija ant kaklo kabinamus žetonus su vagonų numeriais ir jau visą kelionę po muziejų nebepasimeta. Jei ir pažyra į būrelį, tai pagal numerėlius vėl eilėn susirikiuoja. Perkasi bilietus, kalba apie bagažą, žvelgia į žibintus, jungia iešmą, susipažįsta su įrankiais, keliauja į vaikų kambarį, kur gali piešti mažiukus traukinukus, per pievas, miškus, miestus, kalnus, tunelius lakiojančius. Kelionė šia ekskursija mažyliams dar nesibaigia – jie po valandėlės sės į traukinį ir važiuos trumpuoju maršrutu, iki oro uosto ir atgal.

Mes gi su Vitalija geriam kavą, kalbamės, vienas pyragaitis įsmunka ir į kišenę – kelionei.

Elegantiškasis lokomotyvas „Škoda“ startuos iš pirmojo kelio. Mano nuotrauka.

Modernus dviaukštis traukinys jau pirmajame kelyje. Spalva – baltai mėlynai raudonai dryžuotas. aptakių formų, iš abiejų pusių kabinos mašinistams, per vidurį grakštus ilgas korpusas – dviaukštis salonas keleiviams. „Škoda“ – labai jau kukliai ir nežymiai užrašyta. Kuomet ieškau to užrašo, tikėdamasis jį surasti, tuomet išskaitau ir numerius 307, dar 2014 bei 00387, sužinau, kad jis gamintas Ostravo ir Pilzeno gamyklose Čekijos Respublikoje.

Talpus tarsi orlaivyje antrojo aukšto salonas. Mano nuotrauka.

Spustelėjus mygtuką, atsiveria dvivėrės durys. Dešinėj – geresnės klasės salonas, o štai viršuje –didesnių įspūdžių, vaizdų nematytų labiau nei malonumų besitikinčio keleivio vieta. Salonas ilgas, dviem eilės minkšti aukštais atlošais krėslai.

Atrodo, kad keleivių išvis nėra – tuščia, bet pastebiu ir suskaičiuoju viršuje su manim keliaujančius dar septynis, daugiausia jaunas merginas, matyt, studentes.

Pro šalį skriejanti pramonė. Mano nuotrauka.

Elektroniniame skyde užsidegus 10.25, traukinys stipriai, bet be jokio trenksmo, trūkteli pirmyn. Pajuntu greitį, tik be jėgos, tokį elegantišką. Skriejam skrendam. Greit į saloną įeina uniformuotas vyras. Aukštas, stambus, jaunatviškai balto su rausvumu veido, gerokai riesta nosimi. Tikrina bilietus. Ištraukiu savąjį iš krūtininės kišenikės striukėje. Jis be jokios išvaizdos, ilgas čekis ir tiek. Tarnautojas jį paima, žvilgteli ir replikėmis įspaudžia kažkokius skaičius – siaurą ir sunkai įskaitomą skaičių kombinaciją.

Peizažas geležinkelio vagonais turtingas, priemiesčiai, matau ir pažįstamo bokšto špilį – gal ten jau Lentvaris? Toliau jau Vievis, Žasliai, garsūs sovietmečiu čia įvykusia didžia katastrofa, mat, traukiniams susidūrus ir kilus gaisrui, čia žuvo keliolika žmonių. Šiaip tai peizažas labai pilkas – melsvi alksnynai, boluojantys jauni beržynėliai, pušaitės, ypatingo grožio sunku sužvejoti – apniūkęs, pilkas pilkas lapkričio vidurdienis. Tik greitis – smagu jį jausti, taip lengvai rieda – be jokių stuksenimų, burzgimų, garų ar dūmų, tik šioks toks zvimbimas, tarsi koks galingesnis elektros prietaisas darbuotųsi – juk tai elektrinis traukinys. Nors tikėjausi gerokai smarkiau lekiančio „greitojo“. Kitą kartą išbandysiu ekspresą.

Moters balsas vis praneša stoteles, dar ir pareklamuoja keliones europinės vėžės traukiniu iš Kauno į Bialostoką savaitgaliais. Taip, važiuosim su geruoju bičiuliu istoriku. Į Varšuvą, taip garsų ir mielą miestą.

Salone vėsoka, labai vėsoka. Palydovas, merginai dėl tos vėsos klustelėjus, atsako, kad šildymas įjungtas.

Kaišiadorys, įriedam į juos aukštu pylimu. Dešinėje matau kažkokius ledu sukaustytus liūnus, krūmynus, kairėje – katedros bokšto smailė bei vandentiekio bokšto piltuvas. Lekiam tolyn. „Pravieniškės. 11.21“ – rodo elektroninis ekranas. Stotelės neišvaizdžios, kažkur netoliese garsusis nusikaltėlių kalėjimas. Prasilenkiam jau su antru, taip pat labai ilgu traukiniu.

Tik keturi sustojimai, ir po valandos ir dešimties minučių aš – Kaune. Mano nuotrauka.

Jau netoli Kaunas, kairėje švysteli marių mėlis, toliau ir upės kaspinas. Salone įsižiebia šviesa, tuoj jos prireikia – ganėtinai ilgas tunelis. Daugybė švieselių pakraščiuose – su bėgančių žmogelių, telefono ragelių formų siluetais, gali jaustis kaip Rusijos caras, kadaise inžinierių pradžiugintas požemio keliu, taip mėgstamu ir įrengtu ne aukštuose kalnuose, o smagiame kalvyne.

Kokia graži arka – ją pastebiu, traukiniui išneriant į šviesą. Jau visai menka sparta pro vagonų, lokomotyvų, kitokios bėginės technikos rikiuotes ant gausybės kelių, pro seną juodą garvežį įriedam į Kauno stotį. Iš pirmojo aukšto klasės išsipila nemažai žmonių – jų ten būta net daugiau nei antrajame, susidaro šioks toks mielas pulkelis, kuris greit išsisklaido perono takeliuose...