Stoties viršininko dūmos sužinojus, kad vis daugiau suvaržymų, savivalės, netiesos ir vis mažiau demokratijos mūsų pasaulyje. Teisingos tiesos pasakyti niekas nebedrįsta, o juk net caro laikais žmonės kasdieniame, politikos neliečiant vykusiame gyvenime turėjo laisvės, drąsos ir suvokimų. Klasta, tyla, baimė, susiskaldymas. Turčiai ir vargšai.

Skaitau apie Robiną Hudą ir manau, kad ir mūsų laikams štai tokie dalykai labai artimi, kad ir dabar panašiai gyvenimas vyksta, nors seniai apie feodalizmą užmiršome.

„...Vieni mane vadina geru žmogumi, kiti žiauriu; vieni sako, kad esu doras ir garbingas, kiti tvirtina, kad aš – niekingiausias vagis. Po teisybe, pasaulis turi tiek akių, kuriomis žiūri į žmogų, kiek musmirė taškelių. Na, o kaip tu žiūri į mane priklauso grynai nuo tavęs paties. Aš – Robinas Hudas...“

„– Gal turi draugą, kuris padėtų tokioje nelaimėje?

– Nė vieno, – atsakė seras Ričardas. – Kai turėjau namus ir buvau turtingas, tai turėjau draugų, kurie saikstėsi, kad labai mane myli. Bet kai girioje virsta ąžuolas, šernai bėga nuo jo kuo toliau, kad nesutraiškytų. Taigi ir mane draugai paliko; dabar aš ne tik neturtingas, bet ir įgijau didelių priešų...“

„Galustalėje sėdėjo prioras Vincentas, apsitaisęs švelnių spalvų apdarais iš šilko ir kitokių brangių medžiagų; ant galvos jam buvo juodo aksomo kepurė, išsiuvinėta auksu, o ant kaklo kabojo stora auksinė grandinė su medalionu. Šalia ant kėdės ranktūrio tupėjo jo mylimas sakalas, nes prioras labai mėgo medžioklę su sakalais. Jo dešinėje sėdėjo Notingamo šerifas su puošnia raudona, kailiais apkraštuota mantija, o kairėje – garsus teisės mokslų daktaras, vilkintis tamsiais ir rimtais drabužiais. Toliau sėdėjo aukštasis vienuolyno užvaizdas ir kiti vyresnieji vienuoliai.

Buvo girdėti kalbos ir juokas, ir visi linksminosi kaip ir derėjo. Suvytęs teisės daktaro veidas buvo visas susiraukšlėjęs nuo patenkintos šypsenos, nes savo kapšyje jis turėjo aštuonias dešimtis auksinių, kuriuos gavo iš prioro už bylą su seru Ričardu. Mokslingasis daktaras pinigus atsiėmė iš anksto, nes nelabai pasitikėjo Emeto prioru Vincentu.“

„... – Tau skirtasis laikas pasibaigė, ir žemės konfiskuojamos, – pasakė teisės daktaras, nes pamatęs, koks riteris nusižeminęs, ir jis šiek tiek atkuto.

Seras Ričardas pasakė:

– O tu, įstatymų žinove, ar negalėtum užstoti manęs sunkią valandą?

– Ne, – atsakė šis, – aš ginu šventą priorą, kuris mane pasamdė ir užmokėjo, todėl dabar einu už jį.

– Ir tu nepadėsi man, garbusis šerife? – paklausė seras Ričardas.

– Dievas mato, čia ne mano reikalas, – atsakė Notingamo šerifas...“

Kur jis, mūsų laikų Robinas Hudas?..