Irena Adomonienė, kadaise „Saulės blynus“ kepusi, kiek laiko gyveno užsienyje – teko padirbėti Šveicarijoje, po to Vokietijoje. Nuolat Anykščių kraštus, anykštėnus prisimindama, ji galvojo, kam kokių dovanų sugrįžtant parvežti. Stoties viršininkui lauktuvių teko puikus odinis lagaminas.

Ką atvežti, ką atvežti – nerimavo, besiruošdama iš klajonių namo, Irena. Gal šokolado? Ką, pieštuką? Neįdomu, juk visi ir visur pieštukai vienodi. Ir galiausiai atvyko su lagaminu, kuris labai konspiratyviai, net per dvi įstaigas, pagaliau pakliuvo į mano rankas. Ech, koks gražuolis.

Irena pasakoja jo dosjė. Ten, Vokietijoje, kažkur Badeno-Viurtembergo žemėje, gal net pačiame Heidelbergo mieste, kažkur senamiestyje, kažkur Nekaro upės pakrantėje ar prie didžiojo kanalo, sename name tvarkę šeimininkų palėpes ir suradę net du puikiausius odinius lagaminus. Kadaise kelionė mėgėja, simpatinga ir kartais susijaudinanti ar net įsiplieskianti senutė užsispyrė, kad didesnio, geresnio lagamino neduosianti, pasiliksianti. O mažesnįjį – prašom!

Tad po šito „prašom“ rudos odos stilingas lagaminas su užrašu „Heidelbergen“ ir pradėjo kelionę į Anykščius, į siaurojo geležinkelio istorijos ekspoziciją, kurioje dabar tauriu, tikru rudumu puikuojasi tarp senutėlių savo gentainių. Čia jis naujausias ir prašmatniausias. Naujųjų laikų pranašas, tarsi kviečiantis vis daugiau bičiulių, Siauruko gerbėjų užsukti į muziejų su senu lagaminu ar su kokiu kitu daikteliu, tinkamu istorinei ekspozicijai.